Rašytojo V.V. Landsbergio mintys apie mūsų šventę ir mus
Noriu pasidalint nuostabiu patyrimu: penktadienio vakarą Kaišiadoryse Algirdo Brazausko gimnazijoje dalyvavau moksleivių dainuojamosios poezijos festivalyje „Pavasario kanonas“. Keli dalykai sužavėjo ypač. Moksleiviai <…> visa tai daro patys, tai jų iniciatyva. Mokytojai tik ateina pasižiūrėt. Festivalio idėja atsirado <…>, kai susikūrė mokyklos radijo stotis ir atsirado brazdintojų gitaromis. Sausakimša salė rodo, kad šis renginys itin populiarus – daug jaunų, šviesių ir blaivių veidų.
Smagus pastebėjimas: kai į sceną lipa pradedantysis, kai jis užsikerta ar balsas sudreba, ar užmiršta žodžius, salė palaiko plojimais ir ovacijomis, žodžiu – jaunasis atlikėjas kanonizuojamas pasitikėti savimi. Nenušvilpiamas, o atvirkščiai!
Prisiminiau darbo patirtį Amerikoje vaikų stovyklose, kai atvykus kurčnebyliukui, visi kiti tuoj pradeda mokytis gestų kalbos, kad bičiuliui būtų kuo lengviau susibendrauti. Arba atvažiavus alergiškai mergaitei, ir kiti stovyklautojai ima valgyti paprastą, nealergišką maistą, kad toji nesikompleksuotų.
Žodžiu, pabuvau šventėje, matydamas, kad Lietuvos centre savaime randasi empatiška, kūrybiška ir sąmoninga bendruomenė – kas gali Lietuvai būti geriau? Gyvuokit, šaunuoliai!
{becssg}cssgallery/16KAN{/becssg}
Vytautas V. Landsbergis