Gal kryžiumi mes tiesiog vadiname paprastą žmogiškąją kančią, kuri trapiame ir skubančiame pasaulyje visuomet yra šalia, nors jos kaip išmanydami vengiame? Juk kiekvienas mūsų nešame ir sunkų vidinį kryžių, tik vadiname jį atmintimi…
Pajuodę nuo laukimo kryžiai rymo šalikelėse, kryžkelėse, sodybose. Kiekvienas – su savo istorija, nebylia būtimi ir kančia. Jie saugo į nebūtį išėjusių kaimų atmintį, lenkiasi laisvės kovotojų žūties vietose, mena datas ar įvykius… Daugumą tokių kryždirbystės paminklų sukūrė savamoksliai, dažnai niekam nežinomi ir negirdėti kūrėjai, sudėję į medį giliausius mūsų troškimus, dėkingumą ar prasiveržusius iš lūpų patriotinius jausmus.
O kaip smagu žinoti, kad kelią į vaikystės kaimą primena pakelėj pasitinkantis medinis kryžius, kuris pavargusią nuo kasdienybės širdį pripildo jaukia ir jaudinančia šiluma…
Vadinasi, Tavo namai čia pat…
Kryžių parodą gimnazijos fojė parengė mokinio padėjėjas, neformalaus ugdymo mokytojas, kolekcininkas Virginijus Brazys.
Fotografijos Ritos Tadarauskienės