Tą dieną gimnazijos kolekcininkų erdvė prisipildė vaikų juoko, smalsių žvilgsnių ir nuoširdaus susidomėjimo. Čia svečiavosi mažieji Kaišiadorių vaikų dienos centro lankytojai – smalsūs, atviri ir pasiruošę kelionei laiku.
Neformalaus ugdymo mokytojas Virginijus Brazys pakvietė vaikus į tylų, bet labai iškalbingą daiktų pasaulį. Jis pasakojo apie kolekcionavimą – ne tik kaip apie pomėgį, bet ir kaip apie kantrybės, atsakomybės, dėmesingumo bei pagarbos praeičiai mokyklą. Dalindamasis asmenine patirtimi, mokytojas ragino vaikus atrasti, kaupti ir saugoti tai, kas jiems brangu.
Didžiausią įspūdį paliko daiktai, kuriuos buvo galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti. Šimto metų senumo lygintuvas, skalbimo lenta, seni telefonai, monetos ir banknotai atrodė tarsi tylūs pasakotojai, menantys prosenelių, senelių ar tėvų kasdienybę. Vaikų rankose jie atgijo, o praeitis akimirkai tapo labai artima.
Pokalbyje skambėjo ne tik istorijos apie Lietuvą ir svarbiausias jos datas, bet ir paprastos, tačiau svarbios tiesos – kad žinios eina greta su pagarba, mandagumu ir gebėjimu išgirsti kitą. Vaikai drąsiai atsakinėjo, svarstė, klausė ir stebėjosi.
Išvykdami jie išsinešė ne tik naujus įspūdžius ir šiltas emocijas, bet ir po mažą suvenyrą – simbolinį banknotą, kaip dienos prisiminimą. Galbūt jis taps tik gražiu prisiminimu, o gal – pirmuoju būsimos kolekcijos eksponatu. Juk kiekviena kolekcija prasideda nuo mažos, bet ypatingos istorijos…
Neformalaus ugdymo mokytojas, kolekcininkas Virginijus Brazys
Fotografijos Ritos Tadarauskienės